Baigiantis metams, kiekvienas daugiau ar mažiau sąmoningai įvertina dar vienus prabėgusius gyvenimo metus. Nors niekas ir nežino, kiek laiko jam skirta gyventi šioje žemėje, tačiau akivaizdu, kad jo mažėja. Galų gale, pasenome vienais metais. Susiduriam su laiko tėkme, kurios valdyti neturime galių. Dar sunkiau tiems, kurie, būdami nepatenkinti savo gyvenimu, bergždžiai laukia stebuklo, galinčio jį pakeisti. Mes norime, kad mus sergėtų Angelas–sargas, bet dažnai jį paliekame už durų, nepalikdami nė plyšelio. Mes priekaištaujame, kad mus pamiršo, kad užmigo, bet ar ne atvirkščiai – mes jį paliekame. Kai viskas klostosi palankiai – mes apleidžiame savo Angelą.
Mes žinome, kad ir kas nutiktų, metų pabaigoje sugrįšime ten pat – prie Kalėdų stalo. Nešaldykime jo, palikdami Naujųjų Metų naktį lauke, pakvieskite vidun, sodinkite už stalo. Ir tada įvyks stebuklas…
Baigiantis metams susumuojame savo darbus, poelgius. Labai jauku pabūti tarp bendraminčių, kai gali įsivertinti pats ir tave įvertina.Svarbiausias dalykas -bendravimas.