KASDIENYBĖ – žodis, kurį tariame su nuovargiu ir nuoboduliu, skepsiu ir ironija, su dėkingumu, liūdnai ir džiaugsmingai, irzliai, desperatiškai, abejingai, su Tikėjimu, Meile, Viltim, su pasidygėjimu, o kartais – su nuostaba Kasdienybė – tai toks fenomenas, kurį negali pavadinti nuobodžia, bespalve, beveiksme, bekvape, nykia ar dar kokia nors sugalvota negatyvumo išraiška. Kasdienybė pasitinka mus nuo labo ryto iki darbo durų, bet ji gali būti (ir yra) nepaprastai įvairi, turinti visokių alternatyvų, žinoma, jeigu nesi niurzga, kuris nuspaudęs žadintuvą pagalvoja: „ jokios prošvaistės nėra…“, tik keliesi iš lovos ir dūlini snausdamas į vonią, o ten iš veidrodžio tave pasitinka tavo alter ego tarsi koks praeities šešėlis arba ateivis. Rudeninėje biblioterapijoje skleidėme Viktorijos Daujotytės „Gairės“ ir Egidijaus Aleksandravičiaus „Prieš aušrą“ knygų lapus, diskutavome apie monotoniško kasdienybės ritmo užhipnotizuoto žmogaus savosios esmės praradimą, taip panašėjantį į antikinį Sizifą, pasmerktą amžinai ritinti į kalną sunkųjį akmenį.
Netikėti literatūriniai atradimai suskambo kasdiene duona kvepiančioje biblioterapijoje. Ne, kasdienybė gali ir patinkti. Kiekvieną dieną tose pačiose vietose ir tuo pačiu metu tu gali pastebėti vis ką nors ne taip kaip vakar, vis ką nors kitą ir vis mažiau lieka minties, kad kažkur tai jau matyta, be to, jautiesi saugus savo pastovumu, kol staiga… įvyksta kas nors netikėto. Filosofo egzistencialisto Alberto Kamiu išmintis lyg tolimas viduramžių aidas privertė į kasdienybę pažvelgti optimistiškai – kad įsivaizduotumei Sizifą laimingą, užtenka pajausti, kaip prisipildo ryžto ir veržlumo žmogaus širdis kylant į viršūnes, kovojant su kasdienybe…
Leave a Reply