Kartą žmogus seno medžio plyšyje pastebėjo kokoną. Jam bežiūrint, kokonas praplyšo. Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis. Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos išsiveržimui į laisvę buvo per menkos. Žmogus nusprendė drugeliui padėti: jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną. Drugelis tuoj išrėpliojo. Bet jo kūnelis buvo gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino.
Žmogus tikėjo, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris. Deja, taip neatsitiko! Jis taip ir nepakilo. Gyvenimas vertė plaštakę sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų…. Pagalba gali ir pakenkti. O silpni negali skristi… Tai kaip padėti nepakenkiant ? Kaip elgtis, kad netaptum žmogumi, privertusiu drugelį ropoti žeme?
Skaitėme, analizavome, diskutavome, stebėjomės… Taip literatūros mylėtojai pasitiko atėjusią vasarą. Ir išsiskirstėme nešini knygomis…
[nggallery id=95]
Leave a Reply