Nėra žmonių, kurie nieko nebijotų. Bijoti – natūralu. Manoma, kad baimė – viena iš pirmųjų, anksčiausiai žmogaus evoliucijoje susiformavusių emocijų. Tai reakcija į pavojų ir ji itin svarbi išgyvenimui. Reaguoja visas organizmas: pojūčiai tampa aštresni, pradeda greičiau plakti širdis, pagreitėja kvėpavimas, prakaituoja delnai. Baimė mus apsaugo nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti, bet tik tada, kai ji turi pagrindą. Būna netikrų baimių – niekuo nepamatuotų. Tokios baimės padidėja, „išauga“, žmogus susikurią didelį „baimės lauką“, dirginama nervinė sistema, žmogus nebevaldo savo jausmų, emocijų, veiksmų. Tokia baimė sukelia nerimą ir sumaištį, neleidžia protui pailsėti bei yra dvasinių sutrikimų, o kartu ir sunkių kūno negalavimų ar net mirties prielaida.
Susirinkę į biblioterapijos popietę skaitėme Vandos Juknaitės ištraukas iš knygos „Tariamas iš tamsos“ ir diskutavome, kaip įveikia baimę žmonės, turintys regos negalią. Sukrėtė autorės kalbinto neregio pasakyta mintis: “ mano baimė pereinant gatvę nėra tokia didelė, kaip kurčiojo…“.Įdomu buvo klausytis Laurent‘o Goundė knygos „Žmogus, kuris norėjo būti laimingas“ herojaus pasakojimo. Baigiantis atostogoms Balio saloje herojus nusprendžia aplankyti seną išminčių. Be jokios ypatingos priežasties – tiesiog šiaip, nes apie jį sklinda garsas, o be to, ką gali žinoti… Senuko žodžiai jį pribloškia… Susitikimo pabaigoje pranašiškai nuskamba Franklino Ruzvelto žodžiai. Jam vaikystėje buvo diagnozuotas vaikiškas paralyžius, poliomielitas ir vaikščioti F. D. Ruzveltas daugiau negalėjo. Visą likusį gyvenimą jis praleido su ortopediniais įtaisais ant kojų, ramentais ir invalido vėžimėlyje. Tai atrodė kaip jo gyvenimo ir karjeros pabaiga. „Vienintelis dalykas, kurio turime bijoti yra baimė“ – sakė Ruzveltas. Svarbiausia, kaip mes suvokiame esamą padėtį. Jei tik atrandame, kaip galėtume įveikti kliūtį, pašalinti pavojų – baimė dingsta.
[nggallery id=243]
Leave a Reply