Niekada nesusimąstėme, kodėl vaikystėje prieš miegą mums mamos skaitė būtent pasakas? Kodėl klausydami tarsi patys pasinerdavome į jų vidų – verkdavome, juokdavomės, džiaugdavomės.
Užaugę mes dažnai jaučiamės lyg būtume dykumoje. Senovės žmonės dykumą laikė dieviškojo atsivėrimo vieta. Dykumoje gyvybė tarsi kondensuota, prisodrinta, kryptinga. Bet koks gyvas daiktas leidžia šaknis link to vienintelio, paskutinio vandens lašo, kurį dar gali pasiekti. Čia gėlės, kad išsaugotų drėgmę, išskleidžia žiedus tik prieš aušrą ir vėlai vakare… Dykumoje gyvenimas kuklus, bet stebuklingas ir didžiuma jo vyksta po žeme… Taip gyvename ir mes – iš paviršiaus – vos pastebimi, o viduje (po žeme) gyvenimas tiesiog kunkuliuoja. Kokių lobių galime aptikti tokiose dvasios gelmėse!
O kuo čia dėtos pasakos? Sekama pasaka suvirpina vieną iš klausos nervų. Senovės anatomai tvirtino, kad giliai smegenyse klausos nervas skyla į tris atšakas, trečioji atšaka yra skirta žmogaus sielai lavinti, kad dar tebebūdama čia, žemėje, galėtų kaupti žinias ir aukštesnę išmintį. Tad į pasakos pasaulį mes įžengiame pro vidinės klausos duris. Būtent tokia yra pasakų paskirtis – klausytis sielos ausimis. Iš senų laikų atėjęs pasakymas, kad „klausaisi ne ta ausimi“, pasirodo, turi prasmę. Taigi, skaitykime savo mažyliams pasakas, o ir patys dažniau pasakų knygą paimkime į rankas…
[nggallery id=174]
Leave a Reply