Klausantis skaitymų iš Č. Milošo romano „Isos slėnis“, kiekvienam iškilo savi vaizdiniai: gimtieji namai, jaukūs vienkiemiai, upės vingis, obelų sodai, saulėje nokstantys pomidorai, kūrenamos krosnies kvapas ir žmonės…
Mintimis vaikščiojom po „aukso pievą “, kurią turi kiekvienas. Ji gyva, žydinti ir galinti pamaitinti kiekvieną užklydusį. Ši pieva saugo gyvybės jėgą, net jeigu viskas aplinkui griūva. Yra tokių dalykų, kurie nesunaikinami, o perduodami iš kartos į kartą per kraują, mintis ir sugrįžta sapnuose. Todėl, kai pritrūksta jėgų, nuolat grįžtame į savo „aukso pievą“, kur trykšta gyvybės šaltinis. Mes esame šios pievos augmenija, nors svajonės žlunga, svajotojai pražūva, mūsų sielos esmė stebuklingai lieka gyva ir atgaivinama to, kas nesunaikinama.
Gėris niekada neišnyksta, jis įsismelkia į pasąmonę ir kartais prasiveržia, tada regime „aukso pievą“, joje mes jaučiamės saugūs ir ramūs…
[ngg_images source=”galleries” container_ids=”528″ display_type=”photocrati-nextgen_basic_thumbnails” override_thumbnail_settings=”0″ thumbnail_width=”100″ thumbnail_height=”75″ thumbnail_crop=”1″ images_per_page=”40″ number_of_columns=”0″ ajax_pagination=”0″ show_all_in_lightbox=”0″ use_imagebrowser_effect=”0″ show_slideshow_link=”1″ slideshow_link_text=”[Rodyti kaip skaidres]” template=”/home/gedminai/domains/gedminai.lt/public_html/n/wp-content/plugins/nextgen-gallery/products/photocrati_nextgen/modules/ngglegacy/view/gallery.php” order_by=”sortorder” order_direction=”ASC” returns=”included” maximum_entity_count=”500″]
Leave a Reply