Abejingumas yra pirmasis mirštančios visuomenės požymis.

Abejingumas sau – tai bėgimas nuo tiesos, iliuzijos siekimas, kuri ne tik neišsprendžia problemų (vidinių ir ne tik), bet dar labiau pagilina jų žymes žmoguje. Gyvenime pasitaiko kryžkelių, kai pasirenkamas koks nors kelias. Yra teisingas ir neteisingas kelias. Neretai neteisingi keliai atrodo patrauklūs ar žadantys lengvą išeitį, galbūt malonumą, tačiau tik to atsisakius tarsi nubundi ir tada tampa aišku, kuris kelias – neteisingas, o kuris – teisingas. Vieną iš didesnių šiandieninių problemų visuomenėje pastebime abejingumą kitiems – padėti, suprasti, ištiesti pagalbos ranką ar padėkoti. Visuomenė  dabar nebesuinteresuota pagelbėti kitam. Justino Marcinkevičiaus žodžiais puikiai atskleidžiama dabartinė situaciją: ,,praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį, pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtume“.

Tad susirinkę į biblioterapiją knygos mylėtojai vartė knygų: Jurga Adomo „Aš+MB (mano brangusis) =AŠ”  ir Jurga Adomo „Aš – MB =Nauja pradžia”, „Paprasta pilnatvė”, Harriet Lerner  „Pykčio šokis”- puslapius, diskutavo ir   svarstė, kaip „pažadintį“ žmogų, jog jis suprastų ir rastų daugiau meilės, šviesos, gėrio, džiaugsmo sau ir kitiems, nes abejingumas yra pirmasis mirštančios visuomenės požymis.

[nggallery id=223]